26/05/2026
Kad mūsų gautos Alžyro vizos prilygsta loterijos laimėjimui supratome tik kelte iš Italijos sutikę kitus keliautojus, kurie taip pat bandė gauti teisę čia atvažiuoti, tačiau nesėkmingai. Pasirodo mums nusišypsojo laimė gauti bilietus į šalį, kuri vis dar mokosi bendrauti su pasauliu – patekę į "sistemą" su gidu, taip ir nesupratom, ar tai buvo labiau bandymas apsaugoti mus nuo galimų pavojų, ar atvirkščiai - apsisaugoti nuo mūsų - kad svetimšaliai nekištų nosies, kur nereikia -, bet mes, paprastai save įsivaizduojantys kaip nuotykių ieškotojus, Alžyre jautėmės labiau kaip svarbus krovinys, kurį valstybinės institucijos pavedė pervežti nuo vieno pasienio posto iki kito, už tūkstančio kilometrų...
Nuo pat pirmos dienos keliavome su palyda. Ne vien gido - visada ir žandarmerijos ekipažo. Pastarasis vis keisdavosi, žandarai lydėdavo mus savo rajono ar regiono ribose, o tuomet lyg estafetės lazdelę mus perdavę kolegoms, apsisukdavo ir sugrįždavo iš kur atvykę. Perdavimai, nors internete skaitėme, kad gali užtrukti iki kelių valandų, trukdavo daugiausiai iki dvidešimt minučių, o kartą ekipažo keitimas įvyko itin operatyviai - vienas pareigūnų automobilis pristabdė šalikelėje, davęs mums signalą juos lenkti, o kitas priekyje pajudėjo iš vietos taip, kad mes, žiūrėk, jau tvarkingai išsirikiavę už jo, galime tęsti kelionę nė nestabtelėję. Norim galvoti, kad tai mūsų gidas smarkiai prisidėjo prie tokio sklandaus žandarmerijos ir policijos eskorto visos mūsų kelionės Alžyre metu. Žinoma, jei kas būtų davęs pasirinkti, būtume norėję keliauti laisvai - taip, kaip esame įpratę - be jokių palydų. Bet kitąvertus, šis nuotykis tikrai pasiliks mūsų atmintyje ilgam.
Pirmieji ekipažai senoviniuose Mercedes GL visureigiuose mums organizavo tikrą "dykumų ralio" patirtį - skriejome siaurais dykumų keliais bandydami nuo jų neatsilikti, jiems palaikant 140 km/h greitį... Vėliau mus pradžiugino žandarai, važiuojantys motociklais - BMW R850R modeliais. Ir nors su jais daugiau stovėjome, nei važiavome, buvo ir juokinga, ir smagu, kai visi kartu mūsų lipnia juostele remontavom vieno iš jų tiesiog nuo nelygaus kelio dalimis pažirusį priekinį žibintą - tie motociklai tikrai buvo matę gyvenimo... Bet šios rimtos operacijos kontekste gavom progą su pareigūnais geriau susipažinti, o kol laukėme tolesnių nurodymų iš jų vadovybės dėl leidimo mums važiuoti kalnų serpantinais per Belezma nacionalinį parką, jau žiūrėk, fotografavomės atsisėdę ant jų motociklų, o jiems leidom pamėginti pravažiuoti mūsiškiais. Motociklininkai visame pasaulyje labai lengvai randa bendrą kalbą, net kai nėra jokios kalbos, kurią mokėtų visi - gestais ir bendrom frazėm visada pavyksta sukurti draugišką ryšį, nes džiaugsmas važiuoti dviem ratais yra universalus visus motociklininkus vienijantis dalykas.
Dar vienas visus mus vienijęs dalykas buvo poreikis pavalgyti kelionės metu. Smagiai kikenom šalmuose, kuomet žandaras rimtu veidu priėjęs klausė: "ar jums sriubytė pietums būtina?" - suprask jie jau planuoja mūsų sustojimą pietums, ir svarsto vietas, kuriose nebūtinai bus galimybė gauti sriubos :)
Visgi toks keliavimas turėjo savų privalumų - nors teko susitaikyti, kad ne visada patys spręsime, kuriam kaime ieškosime sriubytės pietums, ar kur sustosim kavos (nors kartais ir visai smagu būdavo pareigūnui pareikšti: "mes jau norime išgerti kavos" ir stebėti, kaip jie operatyviai suradę mums artimiausiame kaime kavinaitę, įgriūva į ją su per petį permestais automatais ir nurodo vyrukams prie baro, kad štai dabar šitiems turistams reikės kavos....), greit supratom, kad laukti spūstyse važiuojant per Alžyro miestus ar miestelius mums tikrai neteks: vos tik eismas tapdavo kažkiek intensyvesnis, pareigūnai kaip mat įjungdavo sirenas, praskirdavo vietinius automobilius ir mes judėdavom toliau lyg būtume valstybinės reikšmės vizito atvykę svarbūs svečiai :D
Vyšnaitę ant šito keisto žandarmerijos eskortų torto uždėjo pareigūnai, kurie ilgainiui supratę, kad mes tikrai neprieštaraujam, jei jie priekyje mūsų važiuoja greičiau (kalnų keliuose vingiuoti motociklais žymiai maloniau tada, kai nereikia "remtis" į ramiu tempu priekyje važiuojantį automobilį), ėmė perdavinėti šią žinią vis kitiems mus atvykstantiems lydėti ekipažams ir galiausiai, gal dėl "sugedusio telefono" efekto, o gal tiesiog dėl didelio pareigūnų entuziazmo, ilga tiesia alėja palei jūros pakrantę, įvažiuojant į Tychy miestą, mes visi kartu skriejom vietomis net ir didesniu, nei 180km/h greičiu paskui švyturėliais mirgantį žandarų ekipažą. Visa laimė, kad po visą Alžyrą pasklidę greičio mažinimo kalneliai, ir šiame kelyje buvo išdėstyti kas kelis kilometrus, tad neišvengiamai visiems tekdavo reguliariai sumažinti greitį, antraip tikrai atrodo, kad būtume nuo greičio pakilę į orą... 😆
